IRTIS
Šlepsi dienos
rudais, raudonais, geltonais batais.
Neša tankymėm,
juodom, minkštom, klampiom žemėm.
Taip kvepia lapkritis, vaikystė, netektis.
Gal visas gyvenimas, tįstantis žemės syvais.
Šlepsi dienos,
atrodytų, tempia niekad nesibaigiančiom tiesėm.
Lynu, pakibusiu virš garuojančios būties rasos.
O tada prabyla vyturys.
Sučiurlena Vilnelė.
Matau ją. Girdžiu.
Teka, plauna
pasimetusį.
L(ik)o
kai sapnavau dūlantį patefoną,
plokštelė sukosi, skambėjo,
o adatėlė aštri ir maža
smigo širdin.
sapnavau, tai – sapnavau,
bet širdy skylė liko.